Meilė ir santuoka. Kodėl nusiviliama?

Praėjus visai nedaug laiko po santuokos ceremonijos, moteriai tenka nuryti karčią piliulę. Ji supranta, kad viskas pasikeitė, nors per pasimatymų laikotarpį buvo garbinama ir lepinama kaip nuostabi princesė, o už vyro tekėjo tikėdamasi, jog žengia į kitą gyvenimo etapą, kur ir toliau liks garbinama ir lepinama.

Paprastai moterį apima jausmas, lyg ji būtų tapusi Moliūgo Kramtytojo (to, kuris, pasak Motušės Žąsies, paslėpė savo mažąją žmonelę moliūgo kevale, kad galėtų ją prižiūrėti) nuosavybe. Moteris staiga pamato, kad jos Žavusis Princas greičiau yra vargeta, svajonių vyras vis labiau panėšėja į nakties košmarų siaubūną.

Vyras irgi jaučiasi nusivylęs ir įžeistas, bet tik todėl, kad suvokia nuvylęs moterį. „Kaip taip galėjo nutikti? – mąsto jis. – Mama man visada sakė, kad esu tobulas.“ Vyrai nenori prarasti Žaviojo Princo etiketės. Bėda ta, kad jie nepajėgia suvokti, kam santuokoje reikalinga tokia pati energija, kokia tryško per pasimatymų laikotarpį.

Vyrai galvoja: mes užkariavome merginą. Mergina ištarė „taip“. Vaikinas pasakė „sutinku“. Atrodo, viskas sutvarkyta, taigi dabar galime sutelkti savo dėmesį, kurį anksčiau skyrėme tik būsimai nuotakai, į kitus dalykus. Horizonte pasirodo naujos viršūnės, į kurias turime įkopti, nauji karai, kuriuos turime laimėti, naujos jūros, kurias turime perplaukti ir, žinoma, kompiuteriniai žaidimai, kuriuos turime sužaisti. Liūdna, bet daugelis vyrų „sutinku“ supranta kaip „atlikta“. Taip yra todėl, kad santykius paprastai vertiname vadovaudamiesi principu „užkariauk ir valdyk“. Kai vyrai užvaldo, jie yra pasirengę traukti į naujas teritorijas.

Išvada – prieš tuokiantis reikia rūpintis ne tik romantika, bet ir suvokti, jog tai apima ir naują pasiskirstymą pareigomis, o iš kito žmogaus galima tikėtis ne vien to, ko mes norime.

Meilė ir santuoka. Krizė ir nepamatuoti lūkesčiai

Santuoka yra gerai. Mes gauname „gausų derlių“ iš sąjungos su kitu žmogumi. Tačiau kyla ir sunkumų. Bėda ta, kad daugelis nesitiki savo santuokoje rasti nė gabalėlio mėšlo, ir kai pajunta jo dvoką, supranta tai kaip ženklą, jog vedė ne tą žmogų.

Vyrai ir moterys leidžiasi į bendrą gyvenimo kelionę tikėdami, kad jiems buvo lemta susitikti. Taigi jie žengia prie altoriaus. Jie mano, kad pakankamai daug laiko praleido kartu ir tikrai spėjo pažinti vienas kitą. Jie žino, ko tikėtis, todėl jaučia, kad jų santykiai yra saugūs – juk jie surado idealų partnerį. Tačiau pasimatymų laikotarpis yra svaiginantis metas. Per jį žmonės nepažįsta vienas kito taip gerai, kaip jiems atrodo.

Todėl prasidėjus tikram gyvenimui jie patiria sukrėtimą ir baimę. Sukrėtimą – nes skirtumai, kurie anksčiau traukė vienas prie kito, dabar atstumia. Baimę – nes jie yra nusivylę, įpykę ir jaučia, kad jų santuoka tiesiog pasibaisėtina.

Senajame Testamente parašyta: „Ilgai neišsipildanti viltis kankina širdį…“. Paprasčiau kalbant, kai reikalai nesiklosto taip, kaip tikėjotės, pradeda graužti širdgėla – prarandate energiją, norite viską mesti ir bėgti kuo toliau nuo to, kas jus nuvylė. Bet taip elgdamiesi darote klaidą.

Tiesa ta, kad tokie didingi įsivaizduojamos tobulybės idealai santuokai tik kenkia, o ne padeda. Kadangi šie idealai retai kada realizuojami, apima nuolatinis nepasitenkinimas. Turbūt buvote prisirūkę vedybinės marihuanos, jei tikėjotės, kad santuokoje lauks tik nesibaigiančios linksmybės ir džiaugsmas, kad kiekvieną rytą jus pažadins paukščių čiulbėjimas, maži triušiukai padės iššluoti kambarius, o burundukai išplaus indus.

Visų pirma prisiminkite, kad pasaka lieka pasaka, o gyvenime bendraujame su realiais žmonėmis. Nei vienas nėra tobulas. Nėra žmogaus, kuris mums tiktų kaip antroji obuolio pusė. Santuoka – tai nesibaigiantis žaidimas, kuriame susipina visos stipriausios emocijos. Santuoka nėra spaudas, dokumentas. Santuoka yra užsiėmimas, kuriam pasirenkame geriausią sutiktą partnerį.

Norite tikro patarimo, užrašo ant šaldytuvo? Prašau, rašykite:

Santuoka nėra pasaka.
Santuoka yra žaidimas.

Meilė ir santuoka. Ko reikia, kad meilė nesibaigtų?

Sutinku su Deividu Viskotu (David Viscott), rašančiu: „Tarpusavio santykiai dažnai miršta, nes juose nebelieka gyvybės. Jie pamažu silpsta, nes žmonės nesupranta, kiek pastangų, laiko, darbo, meilės ir priežiūros jie reikalauja, arba todėl, kad paprasčiausiai yra per daug tingūs, o gal bijo pabandyti.“

Apie meilę ir santuoką galima išgirsti daug įvairių ir keistų nuomonių. Vieni žmonės mano, kad jei jau santuokai buvo lemta įvykti, ji egzistuos savaime. Kiti įsitikinę, kad laimei pasiekti užtenka vadovautis instinktais. Tiesa, „instinktai“ santykiams turi tam tikros įtakos, tačiau patirtis rodo, kad vien jais pasikliauti negalima. Treti raktu į vedybinę laimę laiko „romantiką“. Tai lyg druska, kurios šį rytą užsibėriau ant kiaušinių – pagrindinis mano pusryčių komponentas yra kiaušiniai, o ne druska. Jei juo taptų druska, pusryčiai tikrai nesuteiktų man malonumo.Romantika ir yra ta druska, kuria mes pagardiname sunkų bendro gyvenimo su kitu žmogumi darbą, tačiau ji niekada nebus pagrindinis laimingos santuokos komponentas.

Vedybinį gyvenimą sėkmingą padaro darbas. Tačiau mums reikia kai ko daugiau nei vien darbo; mums reikia įgūdžių. Tai, kad norime dirbti dėl laimingos santuokos, nereiškia, kad turime įgūdžių savo tikslui pasiekti. Įgūdžiams įgyti reikia laiko ir žinių. Kuo ilgiau delsime tai padaryti, tuo didesnė tikimybė, kad puldinėsime iš vienų skausmingų santykių į kitus, kiekvieną naują santuoką kurdami praėjusios pavyzdžiu ir vis labiau įsitikindami, kad niekada nebūsime laimingi su savo sutuoktiniu. Mes niekaip neįstengsime išsigydyti savo žaizdų ir tapsime dar atsargesni, dar pažeidžiamesni, dar labiau bijosime
pasitikėti žmogumi, su kuriuo turėtume kartu nugyventi visą gyvenimą. Tokios santuokos sukelia daugiau skausmo negu yra to vertos, todėl esame priversti traukti parašiutą ir gelbėtis.