Meilė ir santuoka. Krizė ir nepamatuoti lūkesčiai

Santuoka yra gerai. Mes gauname „gausų derlių“ iš sąjungos su kitu žmogumi. Tačiau kyla ir sunkumų. Bėda ta, kad daugelis nesitiki savo santuokoje rasti nė gabalėlio mėšlo, ir kai pajunta jo dvoką, supranta tai kaip ženklą, jog vedė ne tą žmogų.

Vyrai ir moterys leidžiasi į bendrą gyvenimo kelionę tikėdami, kad jiems buvo lemta susitikti. Taigi jie žengia prie altoriaus. Jie mano, kad pakankamai daug laiko praleido kartu ir tikrai spėjo pažinti vienas kitą. Jie žino, ko tikėtis, todėl jaučia, kad jų santykiai yra saugūs – juk jie surado idealų partnerį. Tačiau pasimatymų laikotarpis yra svaiginantis metas. Per jį žmonės nepažįsta vienas kito taip gerai, kaip jiems atrodo.

Todėl prasidėjus tikram gyvenimui jie patiria sukrėtimą ir baimę. Sukrėtimą – nes skirtumai, kurie anksčiau traukė vienas prie kito, dabar atstumia. Baimę – nes jie yra nusivylę, įpykę ir jaučia, kad jų santuoka tiesiog pasibaisėtina.

Senajame Testamente parašyta: „Ilgai neišsipildanti viltis kankina širdį…“. Paprasčiau kalbant, kai reikalai nesiklosto taip, kaip tikėjotės, pradeda graužti širdgėla – prarandate energiją, norite viską mesti ir bėgti kuo toliau nuo to, kas jus nuvylė. Bet taip elgdamiesi darote klaidą.

Tiesa ta, kad tokie didingi įsivaizduojamos tobulybės idealai santuokai tik kenkia, o ne padeda. Kadangi šie idealai retai kada realizuojami, apima nuolatinis nepasitenkinimas. Turbūt buvote prisirūkę vedybinės marihuanos, jei tikėjotės, kad santuokoje lauks tik nesibaigiančios linksmybės ir džiaugsmas, kad kiekvieną rytą jus pažadins paukščių čiulbėjimas, maži triušiukai padės iššluoti kambarius, o burundukai išplaus indus.

Visų pirma prisiminkite, kad pasaka lieka pasaka, o gyvenime bendraujame su realiais žmonėmis. Nei vienas nėra tobulas. Nėra žmogaus, kuris mums tiktų kaip antroji obuolio pusė. Santuoka – tai nesibaigiantis žaidimas, kuriame susipina visos stipriausios emocijos. Santuoka nėra spaudas, dokumentas. Santuoka yra užsiėmimas, kuriam pasirenkame geriausią sutiktą partnerį.

Norite tikro patarimo, užrašo ant šaldytuvo? Prašau, rašykite:

Santuoka nėra pasaka.
Santuoka yra žaidimas.

Apie egzistencines baimes

– Ei, Glaukoma?

– Taip, Auste, klausai Tavęs įdėmiai.

– Klausyk, kur buvai dingus praeitą savaitę? Bandžiau Tau prisiskambinti, bet telefonas vis nukreipdavo į atsakiklį. Po 108 bandymo puoliau į neviltį.

– Atleisk, Auste, buvau trumpam atostogų pasiėmus. Gavau kreditą iš minipaskola.lt, tai ir nusprendžiau truputį atsipūsti. Juk pati žinai, net ir lapėms kartais reikia atostogų nuo paleistuodegiavimo.

– O kaip Tavo amžinojo nesavastingumo kartu pažadas?

– Pasikartosiu – juk pati žinai, kaip su tuo amžinuoju nesavastingumu yra… Be to, anot mūsų transkultūrinės liaudies išminties, viena pasiklydusi siela pati su Savimi – pati geriausia kompanija. Turėjai daug gražaus laiko vidiniams apmąstymams ir mantrų giedojimai.

– Glaukoma, eik Tu gal arbatos atsigerk, kol haliucinacijos neprasidėjo.

– OK, OK, nustojam bumbulą mušinėt. Apie ką šį kartą norėtum pasikalbėti?

– Apie keturias egzistencines baimes.

– Ką tokias?!

– Egzistencines baimes. Na, žinai – Mirties, Vienišumo, Gyvenimo beprasmybės ir Laisvės baimė.

– Nelabai suprantu… Taigi čia geriausios mūsų draugės: pusę gyvenimo kartu prasitampėm, Yalom’ui knygas rašėm ir Pilaitėje kebabus pardavinėjom. Ką vakar vartojai, kad staiga pradėjai jų bijoti?

– Tris gramus ketamino, porą tablečių ecstasy ir ryžių su sojos padažu. Ar labai matosi? 😦 O dėl baimių – aš tai jų nebijau, jos man kaip šeima, bet matai… Yra Žemėje dar ir tokie, chem, žmonės, kurie dėl neaiškių priežasčių naktimis neužmiega galvodami kaip išvengti vienos ar kitos. Jei galima – ir visų keturių. Bando nuo mūsų kompanijios pabėgti.

– Pabėgti? Į kur? Dar neteko sutikti žmogaus, kuris nuo Savęs pabėgęs būtų.

– Bet bandyti juk nedraudžiam.

– Tas tai taip. Žinai, artimiau su mumis susipažinus, mes – visai nieko tokios naujosios pupytės. Jei kuris pasveikintų, pamotų ranka ir saldainiais pavaišintų – kaip mat atstotume.

– Mm… Saldainiai…