Meilė ir santuoka. Ko reikia, kad meilė nesibaigtų?

Sutinku su Deividu Viskotu (David Viscott), rašančiu: „Tarpusavio santykiai dažnai miršta, nes juose nebelieka gyvybės. Jie pamažu silpsta, nes žmonės nesupranta, kiek pastangų, laiko, darbo, meilės ir priežiūros jie reikalauja, arba todėl, kad paprasčiausiai yra per daug tingūs, o gal bijo pabandyti.“

Apie meilę ir santuoką galima išgirsti daug įvairių ir keistų nuomonių. Vieni žmonės mano, kad jei jau santuokai buvo lemta įvykti, ji egzistuos savaime. Kiti įsitikinę, kad laimei pasiekti užtenka vadovautis instinktais. Tiesa, „instinktai“ santykiams turi tam tikros įtakos, tačiau patirtis rodo, kad vien jais pasikliauti negalima. Treti raktu į vedybinę laimę laiko „romantiką“. Tai lyg druska, kurios šį rytą užsibėriau ant kiaušinių – pagrindinis mano pusryčių komponentas yra kiaušiniai, o ne druska. Jei juo taptų druska, pusryčiai tikrai nesuteiktų man malonumo.Romantika ir yra ta druska, kuria mes pagardiname sunkų bendro gyvenimo su kitu žmogumi darbą, tačiau ji niekada nebus pagrindinis laimingos santuokos komponentas.

Vedybinį gyvenimą sėkmingą padaro darbas. Tačiau mums reikia kai ko daugiau nei vien darbo; mums reikia įgūdžių. Tai, kad norime dirbti dėl laimingos santuokos, nereiškia, kad turime įgūdžių savo tikslui pasiekti. Įgūdžiams įgyti reikia laiko ir žinių. Kuo ilgiau delsime tai padaryti, tuo didesnė tikimybė, kad puldinėsime iš vienų skausmingų santykių į kitus, kiekvieną naują santuoką kurdami praėjusios pavyzdžiu ir vis labiau įsitikindami, kad niekada nebūsime laimingi su savo sutuoktiniu. Mes niekaip neįstengsime išsigydyti savo žaizdų ir tapsime dar atsargesni, dar pažeidžiamesni, dar labiau bijosime
pasitikėti žmogumi, su kuriuo turėtume kartu nugyventi visą gyvenimą. Tokios santuokos sukelia daugiau skausmo negu yra to vertos, todėl esame priversti traukti parašiutą ir gelbėtis.