Praėjus visai nedaug laiko po santuokos ceremonijos, moteriai tenka nuryti karčią piliulę. Ji supranta, kad viskas pasikeitė, nors per pasimatymų laikotarpį buvo garbinama ir lepinama kaip nuostabi princesė, o už vyro tekėjo tikėdamasi, jog žengia į kitą gyvenimo etapą, kur ir toliau liks garbinama ir lepinama.
Paprastai moterį apima jausmas, lyg ji būtų tapusi Moliūgo Kramtytojo (to, kuris, pasak Motušės Žąsies, paslėpė savo mažąją žmonelę moliūgo kevale, kad galėtų ją prižiūrėti) nuosavybe. Moteris staiga pamato, kad jos Žavusis Princas greičiau yra vargeta, svajonių vyras vis labiau panėšėja į nakties košmarų siaubūną.
Vyras irgi jaučiasi nusivylęs ir įžeistas, bet tik todėl, kad suvokia nuvylęs moterį. „Kaip taip galėjo nutikti? – mąsto jis. – Mama man visada sakė, kad esu tobulas.“ Vyrai nenori prarasti Žaviojo Princo etiketės. Bėda ta, kad jie nepajėgia suvokti, kam santuokoje reikalinga tokia pati energija, kokia tryško per pasimatymų laikotarpį.
Vyrai galvoja: mes užkariavome merginą. Mergina ištarė „taip“. Vaikinas pasakė „sutinku“. Atrodo, viskas sutvarkyta, taigi dabar galime sutelkti savo dėmesį, kurį anksčiau skyrėme tik būsimai nuotakai, į kitus dalykus. Horizonte pasirodo naujos viršūnės, į kurias turime įkopti, nauji karai, kuriuos turime laimėti, naujos jūros, kurias turime perplaukti ir, žinoma, kompiuteriniai žaidimai, kuriuos turime sužaisti. Liūdna, bet daugelis vyrų „sutinku“ supranta kaip „atlikta“. Taip yra todėl, kad santykius paprastai vertiname vadovaudamiesi principu „užkariauk ir valdyk“. Kai vyrai užvaldo, jie yra pasirengę traukti į naujas teritorijas.
Išvada – prieš tuokiantis reikia rūpintis ne tik romantika, bet ir suvokti, jog tai apima ir naują pasiskirstymą pareigomis, o iš kito žmogaus galima tikėtis ne vien to, ko mes norime.